Straipsnyje analizuojama amerikiečių filosofo G. Santayanos (1863–1952) pažinimo teorija kritinio realizmo kontekste. Jo filosofinėje sistemoje kriticizmo (skepticizmo) ir esmės koncepcijos pasireiškia kaip spekuliatyvios teorijos, kuriomis mėginama realizuoti gnoseologinio monizmo principą – pažinimo pagrindu suvienyti iš esmės pliuralistinę sistemą, kurią sudaro keturios būties sritys: materijos, esmės, tiesos ir dvasios. Esmės teorija skirta panaikinti pažinimo proceso dualizmą, suderindama intuityvų pažinimą ir gyvūnišką tikėjimą. Skepticistine redukcija gaunami gryni beprasmiai objektai, juos galima mąstyti, bet jie neturi momentinio egzistavimo, nominalinės vertės. Esmės teorija pagrindžia pažinimo proceso mechanizmą, kuris G. Santayanos sistemoje atsiskleidžia trejopa ekspozicija: nurodo esmės kategorijos funkcijas (interpretuoja esmės kategoriją funkcionaliai, metodo prasme); pagrindžia diskursyvinio mąstymo galimybę (realizuoja dialektinį-sisteminį teorijos aspektą; mėgina suvienyti filosofinį skeptinį pažinimą ir pasaulio atspindį gyvūniškajame tikėjime. Mėginimas racionalizuoti sveiku protu pagrįstą žmogaus tikėjimą objektyvaus pasaulio egzistavimu yra metodologiškai nerezultatyvus.
