Straipsnyje nagrinėjama amerikiečių pragmatizmo filosofijos svarbiausio atstovo W. Jameso pažinimo sampratos svarbiausi bruožai. Filosofas plėtojo vadinamąjį radikalųjį empirizmą, teigiantį, kad visa realybė (fizinė ir psichinė) yra sudaryta iš vienos pirminės – patyrimo – substancijos. Grynasis patyrimas yra sudėtingas nuoseklus darinys, atsiveriantis žmogaus sąmonei iš karto savo tikrąja esme. Pirminiai patyrimo duomenys pasireiškia kaip jutimiškai nepertraukiami, kaip patyrimo srautas. Perėjimas į kitą patyrimą yra vienintelė prieš tai buvusio patyrimo funkcija. Teigiama, kad W. Jameso pažinimo teorijoje nelieka objektyvios subjekto bei objekto tarpusavio sąveikos. Pažintinį santykį šioje teorijoje pakeičia skirtingos reagavimo į įvairius dirgiklius formos ir nerami būsena pačios sąmonės viduje. Daroma išvada, kad, sutelkęs visą dėmesį į individualų patyrimą kaip gnoseologinių problemų sprendimo pagrindą, W. Jamesas iš esmės sukūrė naują subjektyviojo idealizmo variantą.
