T. Adornas ir vokiečių filosofija
-
Virginijus Valentinavičius
Publikuota 1986-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1986.35.6539
PDF

Reikšminiai žodžiai

Theodor Adorno
Max Horkheimer
Frankfurto mokykla
meno filosofija
muzika

Kaip cituoti

Valentinavičius V. (1986). T. Adornas ir vokiečių filosofija. Problemos, 35, 85-90. https://doi.org/10.15388/Problemos.1986.35.6539

Santrauka

Straipsnio tikslas – apibūdinti Frankfurto filosofinės mokyklos vietą filosofijos istorijoje. Aptariama žymiausių šios mokyklos atstovų M. Horkheimerio ir T. Adorno kūryba. Jų bendras veikalas „Švietimo dialektika“ (1947) skirtas hėgeliškajai subjekto-objekto santykių vystymosi schemai tobulinti. Teigiama, kad pažinimas yra diktatūra gamtai arba socialinė priespauda. Taip išnyksta ribos tarp gnoseologijos ir ontologijos, randama pagrindinė istorijos tema – Švietimo įkūnytos prievartos vystymasis. T. Adorno laikomas naujahėgelininku, kurio koncepcijoje neigimas nebevaržomas bendros optimistinės krypties, o minties judėjimas – beribis. Pastebima A. Schopenhauerio ir F. Nietzschės įtaka T. Adorno estetikai, kurioje svarbiausią vietą užima muzika: ji tampa įkūnytu neigimu. Aptariami T. Adorno ir marksizmo santykiai, teigiama, kad jis dialektinę mintį padarė visiškai nepriklausomą nuo bet kokių iš anksto nustatytų principų. Jo koncepcijai vieningumo ir autentiškumo suteikia forma (meninės formos prasme). T. Adorno stilius dažnai pats savaime kuria teksto prasmę, jo kalbą galima priskirti meno pasauliui.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės. 

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai