Santrauka
Straipsnyje siekiama parodyti vadinamojo realizmo, kaip požiūrio į realybę, taigi ir kaip tam tikros metafizinės realybės teorijos, nekoherentiškumą, svarstant, kodėl filosofo realistinės pozicijos negalima pagrįstai laikyti nuoseklia, suvokiama ir perteikiama mūsų disponuojamais filosofijos terminais. Realizmo nekoherentiškumas atskleidžiamas kritiškai nagrinėjant teorinius keblumus, neišvengiamus „atitikimo“ ir referencijos sampratoms, svarbiausioms ir įtakingiausioms realistinio požiūrio filosofijoje išraiškomis. Straipsnyje taip pat pateikiami argumentai už antirealistinės interpretacijos pranašumą, nurodoma, kad esminė pagrįsto antirealizmo sąlyga yra reikšmės teorija, kurioje atsisakyta objektyvistinės tiesos sąvokos. Ši sąvoka pakeista pragmatistinėmis verifikacijos bei asertibilumo sąvokomis; visas dėmesys sutelktas į episteminį prasmės (t. y. reikšmės žinojimo) aspektą ir prieita prie išvados apie natūralios kalbos sakiniams būdingą reikšmės nedeterminuotumą.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
