Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos aprioriškumo sampratos I. Kanto, D. Hildebrando ir M. Schelerio veikaluose. Anot I. Kanto, pirminė aprioriškumo esmė yra žmogaus sąmonės ir subjektyvumo sąranga ir pobūdis, aprioriškumas žymi pavidalą arba būdą, kuriuo kas nors pagaunama. D. Hildebrandas skiria tris apriorinio pažinimo bruožus: griežtas būtinumas; neprilygstamas suprantamumas ir visiškas tikrumas. Jam aprioriškumo problema dvejopa: tai klausimas apie tikras ir iš esmės būtinas dalykines sanklodas; antra, tai klausimas apie visiškai tikro tokių faktų ir dalykinių sanklodų pažinimo esamumą. M. Scheleris pripažįsta subjektinį ir objektinį aprioriškumą. Jis nukreiptas į patį objektyvių esmių tapatumą ir turinį, todėl apibūdinamas kaip materialus aprioriškumas. Bandymas išskleisti aprioriškumo sąvoką eina dviem linkmėmis: pirmoji – tai objektinio aprioriškumo srities tyrinėjimai, kurie sutampa su esmių sritimi ir yra beveik neriboti. Antroji – subjektinis aprioriškumas, kurio fenomenologinis pagrindas kyla iš fakto, kad esmingasis žmogaus pažinimas sąlygoja tai, kokios esmės ir kas jose prieinama žmogaus pažinimui tam tikru metu. M. Schelerio aprioriškumo samprata laikoma labiausiai pagrįsta iš trijų nagrinėtųjų.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
