Santrauka
Straipsnyje svarstomas mokyklinės filosofijos kursas, aiškinamos esamo kurso deformacijos ir nesėkmės, siūlomi keliamų problemų sprendimo būdai. Pabrėžiamas filosofijos dėstymo atotrūkis nuo visuotinės filosofinės kultūros: reikia suaktyvinti filosofijos originaliųjų tekstų vertimą į gimtąją kalbą, leisti chrestomatijas, skirtas studijuojančiam jaunimui. Pažymimas pozityvistinis- technokratinis filosofijos kurso pobūdis: pedagoginiame ir ideologiniame procese tebėra akcentuojamas mokslinės (o ne asmenybinės, etinės) pasaulėžiūros formavimas. Teigiama, kad materializmas turi keisti savo formą: vadovėliuose pateikti samprotavimai apie tikrovę jau pasenę, orientuoti į „mechanistinį“ žmogų. Minties ir mąstymo nuvertinimas yra filosofijos autoriteto nuvertinimas. Svarstomos mokyklinės filosofijos pertvarkymo galimybės: marksizmas yra aukščiausias humanizmas, vadinasi, šis jo bruožas turi eiti per visą mokyklinės filosofijos problematiką bei struktūrą. Reikia įveikti objektinės-subjektinės, pažintinės-vertybinės analizės poliariškumą, išryškinti visų teorinių, metodologinių klausimų humanistinį aspektą.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai