Grožio sampratos raida lietuvių idealistinėje estetikoje (1918–1940 m.)
-
Alfonsas Andriuškevičius
Publikuota 2014-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1988.39.7151
PDF

Reikšminiai žodžiai

Lietuvos estetika
grožis
Adomas Jakštas
Stasys Šalkauskis
Jonas Grinius

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama grožio samprata XX a. pirmosios pusės Lietuvos estetikoje. Teigiama, kad šiuo laikotarpiu nuodugniausiai į grožio problematiką gilinosi A. Jakštas, S. Šalkauskis, A. Viskantas ir J. Grinius. Visų keturių autorių grožio sampratų šaknys siekia Platono ir Aristotelio filosofijas, tačiau tiesioginės įtakos jiems daugiausia turėjo Tomo Akviniečio ir V. Solovjovo koncepcijos. Lietuvių idealistinės estetikos atstovai grožio klausimą nagrinėjo iš objektyvistinių pozicijų, tikrąjį grožį laikė nepriklausomai nuo subjekto egzistuojančiu fenomenu. Aiškindami grožio kilmę jį siejo su idealaus prado įsigalėjimu materialiame objekte, grožis laikytas neistorišku fenomenu. S. Šalkauskiui idealusis pradas, lemiąs objekto grožį, yra susijęs su daikto esme, pirmavaizdžiu. Jis akcentavo gamtos grožį. Teigė, kad grožis gali būti suvoktas tik subjekto sąmonei nusistačius atitinkamu būdu. A. Viskantas labiau domėjosi meno grožiu, siekė subjektyvinti grožio sampratą. Grožio charakteristikomis laikė tobulumą, išbaigtumą, harmoniją, proporcijas, ryškumą. J. Grinius grožį laikė subjekto išgyvenimu, estetiniu gėrėjimusi.
PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.