Antikinės filosofijos ištakos
-
Skirmantas Jankauskas
Publikuota 1987-04-04
https://doi.org/10.15388/Problemos.1987.0.7211
PDF

Reikšminiai žodžiai

Antikos filosofija
žmogus
grožis
teorinis mąstymas
praktika

Kaip cituoti

Jankauskas, S. (1987) “Antikinės filosofijos ištakos”, Problemos, 36, pp. 72–76. doi:10.15388/Problemos.1987.0.7211.

Santrauka

Straipsnyje kalbama apie antikinės filosofijos ištakas ir jos svarbiausius bruožus. Teigiama, kad antikinė filosofija – tai ypatingo žmogaus – išminčiaus stebėtojo – mąstymas. Filosofu laikomas tas laisvasis pilietis, kurio, kitaip negu vergo, netraukia nei nauda, nei šlovė, ir kuris ateina į šį pasaulį vien stebėti. Tokį žmogų suformavo vergovė – istoriškai susiklostęs gamybos būdas. Atsiskiriant fizinei veiklai nuo dvasinės, suskilo ligi tol buvusi daugiau ar mažiau vienalytė visuomenė. Praktiškai veikiantis žmogus stebėjo pasaulį pro praktinių interesų prizmę, mąstė pasaulį savanaudiškai, kaip tiesiogiai ar netiesiogiai jam skirtą. Antikos žmogus – laisvasis pilietis surado tą kitą kryptį, vertybę, lemiančią jo savitą, nepraktinį požiūrį. Ta vertybė buvo grožis. Pirmojo prado problema žymėjo pirmosios teorinio mąstymo formos – antikinės filosofijos – pradžią. Subjektyviai ši filosofija buvo išminčiaus stebėtojo estetinės savirealizacijos būdas. Tai nulėmė pradinę antikos filosofijos probleminę orientaciją: ji turėjo būti būties mąstymas, arba ontologija. Pirmasis pradas iš pradžių galėjo būti suprastas tik daiktiškai. Objektyviai antikos filosofija buvo suskilusios visuomenės mąstymas.
PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.