Ugdomoji mįslių reikšmė jau seniai žinoma, tačiau jų poveikis vaikų pažintiniams sugebėjimams dar pilnai neatskleistas. Mįslių minimo užsiėmimų metodika, taikoma vaikų darželių praktikoje, dažnai neužtikrina sąmoningo vaikų dalyvavimo šiuose užsiėmimuose. Atsižvelgdami į tai, kad mįslių minimo pagrindinė auklėjamoji – šviečiamoji reikšmė tenka tai protinei veiklai, kuria užsiima vaikas, mes atlikome eilę eksperimentų, siekdami išsiaiškinti, kokią reikšmę vaikų darželio parengiamosios grupės vaikų pažintinių sugebėjimų raidai turi darbas su mįslėmis. Be to, kėlėme uždavinį išsiaiškinti tas sąlygas ir priemones, kurių dėka mįslių lavinamasis poveikis tampa pačiu efektyviausiu. Buvo atlikti du eksperimentai. Pirmuoju eksperimentu tirtas pats mįslių įminimo procesas. Tam buvo parengtos 4 vaizdinių priemonių serijos. Antrojo eksperimento tikslas – įminimo poveikio vaikų pažintinių sugebėjimų raidai tyrimas, kai atliekamas ilgalaikis darbas su mįslėmis pokalbiuose, ekskursijose ir kituose užsiėmimuose. Eksperimentai parodė, kad toks darbas su mįslėmis padeda: 1) atgaivinti vaikų turimus vaizdinius apie atitinkamus daiktus arba reiškinius; 2) aktyvinti vaikų mąstymą, ypač ugdant gebėjimus analizuoti, lyginti, apibendrinti ir sisteminti. Kartu išaiškėjo, kad menant mįsles paruošiamojoje grupėje, didelis vaidmuo tenka vaizdinėms priemonėms, paruoštoms taip, kad aktyvintų vaiko vaizduotę ir mąstymą, nepateikiant tiesioginio atsakymo. Analizuoti vaikai mokėsi visose užduočių serijose; 3) be to, kiekviena vaizdinių priemonių serija padėjo išaiškinti kai kurias vaikų mįslių minimo ypatybes. Pirmoji serija buvo paruošta pagal tradicinį metodą, kai paveikslo turinys duoda atsakymą (1 paveikslas). Tyrimų su šios serijos medžiaga rezultatai leido kritiškai įvertinti plačiai vaikų darželiuose naudojamus mįslių albumus, kadangi 1-oje tyrimo serijoje naudoti paveikslai buvo sudaryti taip pat, kaip ir mįslių albumai. Tokie paveikslai, tiesiogiai nurodydami atsakymą, mažai skatina vaiką mąstyti. Jie labiau remiasi vaikų atmintimi ir todėl mažai vysto jų mąstymą. Antroji serija sudaryta iš mįslių, kuriose metaforiškai nusakytos spėjamų objektų detalės. Vaizdinėse priemonėse pavaizduotos objektų, kurie nurodyti mįslės tekste, detalių dalis, pagal kurias vaikai turėjo sintetinti atspėjamą objektą (2 paveikslas). II-os serijos mįslės padėjo ugdyti vaikų mokėjimus sintetinti. Dėliodami paveikslus, vaikai nustatinėdavo elementų tvarką bendrame plane ir atrasdavo funkcinius ryšius tarp šių elementų. Trečioji serija – sudėtingos mįslės, sudarytos iš keleto paveikslų. Dirbant su šiomis mįslėmis analizuoti paveikslai, siekiant apibendrinimo keliu atrasti vieną spėjamą daiktą, besislepiantį visuose šituose paveiksluose (pvz., mįslė apie žemę, 3 pav.). Šių mįslių atspėjimas vaikams sunkiai sekėsi, bet, naudojant paveikslėlius, daugeliu atvejų jie susidorodavo su užduotimi. Taip vaizdinės priemonės šioje serijoje sudarė sąlygas, padedančias ugdyti vaikų apibendrinimo operacijas mįslių pagalba. Ketvirtoji serija – tai mįslės, išreikštos metaforomis. Ją sudarė pora paveikslėlių, viename iš jų pavaizduotas mįslės tekstas, o kitame – atsakymas. Vaikas turi iš kelių atsakymams skirtų paveikslėlių išrinkti teisingą ir padėti šalia paveikslėlio, vaizduojančio mįslės tekstą (4 pav.). Ir šiuo atveju paveikslėliai padėjo ne tik atspėti mįslę, bet ir suprasti metaforą, o tai šio amžiaus vaikams sunkiai sekasi. Daroma išvada, kad vaizdinių priemonių naudojimas didina mįslių vaidmenį vaikų protiniame ugdyme. Be to, paaiškėjo, kad, naudojant mįsles paruošiamosios grupės užsiėmimų metu, priešingai tam, kas dažnai daroma iki šiol, tikslinga išsaugoti tam tikrą distanciją tarp stebimo objekto ir mįslės apie jį. Tai užtikrina didesnį vaikų minties aktyvumą. Minti mįsles apie tuos objektus, kurie tiesiogiai stebimi, rekomenduojama tik jaunesnėse grupėse.