Metafizikos terminas yra priskiriamas Aristoteliui, nors pačiuose jo tekstuose nepasirodo. Istoriškai jis buvo pradėtas vartoti grupuojant Aristotelio veikalus. Graikiškai t„ met„ t„ fusik@ ir reikštų tai, kas eina po fizikos. Metafizikos autorius teorinę filosofiją suskirsto į tris šakas: matematiką, fiziką ir teologiją. Teoriniai mokslai yra iškilesni už visus kitus mokslus, tuo tarpu paskutinioji iš teorinių yra iškilesnė už pirmąsias dvi. Jei nebūtų jokios esmės, kuri viršytų gamtą, tada fizikai tektų pirmoji vieta tarp mokslų. Jei tačiau egzistuoja kokia nors nekintama esmė, tai mokslas apie ją, be abejo, iškils virš visų kitų ir bus vadinamas pirmąja filosofija (filosof%a pr_th). Būtent šis mokslas turi žiūrėti į būtybę kaip tokią, graikiškai tariant, kaθ ’aÑtÊ.
Anot Levino, metafizinis mąstymas siekia mąstyti būtybę kaip radikaliai atskirtą, pavienę ir vienintelę (kaθ ’aÑtÊ), o tam reikalingas ypatingas dėmesys absoliučiam išoriškumui ir nesutotalinamam Kitkam. Metafizinis judesys yra transcendentinis, nes kaip gėrio ir dosnumo geismas neįveikia ir nesiekia įveikti pirmapradės distancijos iki Kitko. Metafizinis santykis su Kitkuo Levinui yra socialinio pobūdžio. Absoliučiai Kitkas visų pirma yra Kitas – kitas žmogus, su kuriuo manęs nesieja nei pasisavinimo, nei sąvokos, nei apskritai kokio nors bendro lygmens sąsaja. Tarp mūsų plyti neužlyginamas atstumas, skiriantis Tą Patį ir Kitką. Galimybė ar būdas susisiekti per šį atstumą, nepanaikinant ir neįveikiant jo, yra kalba (le langage). To Paties santykyje su absoliučiai Kitkuo anapus totalybės Levinas aptinka religijos esmę. Čia religija sutampa ar bent jau glaudžiai siejasi su metafizika. Iš to plauktų, kad religija gali užimti pirmosios filosofijos vietą, nepamirštant, kad tiek metafizikos, tiek religijos esmę sudaro pamatinis socialumas.