The Concepts CENTRE and PERIPHERY in the History of Linguistics: From Field Theory to Modern Cognitivism
Šiandien dažnai kognityvinėse kalbos studijose minimos sąvokos centras ir periferija gali būti kildinamos iš ankstesnių lingvistinių teorijų. Viena iš jų yra lauko teorija, kurią tarpukariu patobulino vokiečių lingvistai. Joje centro ir periferijos sampratos kartu su kitais erdviniais įvaizdžiais padėjo vizualizuoti leksinių laukų struktūrą. Kita sąvokų vartojimo tradicija kildinama iš Prahos lingvistinio ratelio kalbininkų darbų. Čekų mokslininkai teigė, kad leksiniai vienetai skiriasi savo integracijos į sistemą mastu. Tinkamai integruoti elementai yra siejami su centro sąvoka, o tie, kurių įsiliejimas nepilnas, apibūdinami kaip periferiniai. Remiantis Eleonoros Rosch prototipų teorija, centras yra siejamas su geriausiu kategorijos objektu, o periferija su netipiniais objektais. Taigi, nepaisant terminų vienodumo, jų reikšmės skiriasi. Paaiškėja, kad tiek lauko teorijoje, tiek Prahos lingvistinės mokyklos tradicijoje šie terminai naudojami kalbos-kaip-anoniminės-struktūros kontekste, pritaikant vyraujančią struktūralizmo paradigmą. Kognityvinė lingvistika centro ir periferijos sąvokoms pritaikė psichologinį metodą, susiedama minėtas sąvokas su kategorijos narių vertinimu, taigi su mūsų pasaulio suvokimo modeliu. Šios traktuotės dažniau suderinamos, nei nesuderinamos.