Straipsnyje aptariamas miestovaizdis kaip esminis afroamerikiečių grožinės literatūros elementas. Nuo Romantizmo laikų miestas buvo laikomas blogio įsikūnijimu, svetimu žmogaus prigimčiai, skleidžiančiu baimę ir mirtį. Kelis dešimtmečius afroamerikiečiai buvo izoliuoti didžiųjų Amerikos miestų juodaodžių getuose. Šie miestai daugeliu atvejų iš esmės buvo atsakingi už juodaodžių asmenybės augimą ar žlugimą. Dažnai tokia nesėkmė buvo aiškinama jų nesugebėjimu rasti savo vietą keistame ir svetimame pasaulyje, kurį simbolizuoja miestas. Pasaulis už juodojo geto ribų vaizduotas brutalus ir bauginantis, o viduje – kaip netekęs vilties. Gyventojų perpildytas miestas ir jo socialiniai konfliktai, nusikalstamumas, vandalizmas ir skurdas tapo ryškiais skiriamaisiais didmiesčių ženklais. Taip yra todėl, kad žmonės, imigravę į didmiesčius, sudarė didžiąją gyventojų dalį ir buvo skurdžiausi bei mažiausiai prisitaikę gyventi mieste: jie prarado savo šaknis ir pasijuto perkelti į beveidę miesto visuomenę. Daugelyje afroamerikiečių romanų vaizduojamas veikėjas, nesugebantis prisitaikyti prie gyvenimo didmiestyje ir galiausiai degraduojantis bei skurstantis. Jamesas Baldwinas yra vienas ryškiausių tokio tipo romano atstovų. Jo netvarkingi ir sutrikę personažai yra išorinio miesto, automobilių amžiaus pasaulio produktas, todėl jie būdingi visai afroamerikiečių grožinei literatūrai. Straipsnyje analizuojami kai kurie naujausi juodaodžių romanai, atspindintys Baldwino idėjas.