Straipsnyje aptariama metaforų reikšmė Vytauto Kavolio sociologijoje. Klausiama, ar visa V. Kavolio sociologija yra poetinė, ar vis dėlto poetinės kalbos priemonės joje vaidina ribotą vaidmenį. Argumentuojama, kad poetinės priemonės vaidina ribotą vaidmenį V. Kavolio sociologijoje. Nė viename tyrime nėra taip, kad metaforos visiškai kontroliuotų mokslininko minčių raišką ir pažintinių priemonių kūrimą bei naudojimą. Teigiama, kad vienintelis būdas įveikti nepoetinius kalbos bruožus ir visą V. Kavolio sociologiją be išlygų paskelbti poetine yra tarti, kad sąvokos yra ne kas kita, kaip išplėtotos metaforos ir kad net ir išplėtotos jos išlaiko ryšius su savo metaforiškomis ištakomis. Taip atsiveria galimybė už bet kokių sąvokų ieškoti glūdinčių poetinių įvaizdžių. Teigiama, kad šia galimybe ir pasinaudoja Algimantas Valantiejus, paskelbdamas visą V. Kavolio sociologiją be išlygų poetine. Visus nepoetinius jos kalbos bruožus,
kaip ir poetinius, galima kildinti iš dailės metaforos. Įrodinėjama, kad A. Valantiejaus siūlymas dailę laikyti pamatine V. Kavolio sociologijos metafora yra ribotas, nes poetinis įvaizdis neleidžia apimti visų V. Kavolio tyrimų ir adekvačiai įvertinti teorinių jų prielaidų įvairovės. Teigiama, kad šiuos trūkumus būtų galima įveikti išplečiant A. Valantiejaus siūlomą dailės sampratą bei pamatinėmis V. Kavolio sociologijos metaforomis pripažįstant dar tris poetinius įvaizdžius – mechanizmą, dramą ir organizmą.