Straipsnyje nagrinėjamas Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio požiūris į liberalizmo ir metafizikos, suprantamos kaip būties teorija, santykį. Įrodinėjama, kad bėgant laikui V. Kavolio požiūris šiuo klausimu keitėsi. Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio lietuvių išeivių mąstytojas gina poziciją, kad grynasis liberalizmas nesuponuoja jokios išankstinės ir visiems jo sekėjams privalomos metafizikos. Jis nenurodo, nei ką galvoti apie Dievą (pripažinti jo egzistavimą ar ne), nei kaip traktuoti tikrovę kaip visumą. Dievo ir tikrovės kaip visumos atžvilgiu grynasis liberalizmas yra neutralus. Metafizine prasme jis yra „tuščia forma“. Kokio metafizinio turinio pripildyti „formą“, grynajame liberalizme teisė spręsti paliekama konkretiems individams. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio V. Kavolio pozicija liberalizmo ir metafizikos santykių atžvilgiu sušvelnėja. Jis pripažįsta, kad vis dėlto ir grynasis liberalizmas remiasi tam tikromis metafizinėmis prielaidomis – būtent metafizine tvarkos samprata. Daug dėmesio straipsnyje taip pat skiriama pirminiam V. Kavolio požiūrio į liberalizmo ir metafizikos santykį susiformavimo kontekstui – pokario išeivijoje 1947–1957 m. vykusiam vadinamajam ginčui dėl liberalizmo.