Sovietinė cenzūra nėra tik viešojo sektoriaus (spaudos ir masinio informavimo priemonių) kontrolė, tai kompleksinis reiškinys, apimantis daugybę sričių – nuo viešosios iki privačiosios erdvės, nuo institucinės, reglamentuotos kontrolės iki vidinės savicenzūros. Tad cenzūros tyrimai aktualūs įvairių mokslo sričių atstovams. Straipsnio tikslas – išnagrinėti sovietinės cenzūros sampratas ir tyrimų kryptis istoriografijoje. Rengiant straipsnį buvo analizuoti moksliniai darbai, kuriuose įvairiais aspektais paliečiami sovietinės cenzūros klausimai. Pastebėta, kad cenzūros klausimai nagrinėjami ir bendrame sovietinės okupacijos istorijos kontekste, ir tik sovietmečio kultūrinį gyvenimą, KGB veikimo priemones, menininkų kūrėjų santykį su sistema, spaudos ir leidybos istoriją bei atminties institucijų veiklą analizuojančiuose darbuose. Vien tik cenzūrai skirtuose tyrimuose daugiausia susitelkiama į cenzūrą vykdžiusių institucijų veiklos analizę. Cenzūros raiška atminties institucijose nagrinėjama analizuojant bibliotekų fondų valymo, knygų naikinimo (bibliocido), specialiųjų fondų kūrimo klausimus. Lietuvos istorikai sovietinės cenzūros reiškinį pateikia kaip režimo primestą, vienapusę totalitarinę kontrolę. Užsienio autoriai dažniau remiasi Pierre’o Bourdieu ir Michelio Foucault teorijomis, į cenzūrą žvelgia ir kaip į kontrolę, ir kaip į pozityvią kultūrą bei vientisą viešąją komunikaciją formuojančią galią. Cenzūros samprata ir apibrėžimas tyrimuose varijuoja nuo institucinio, valstybės vykdomo spaudos suvaržymo iki cenzūros kaip „ribų“ ar „informacinio barjero“ suvokimo. Cenzūra gali būti nagrinėjama ir kaip veikianti institucija, ir kaip tos institucijos veikimo priemonės, ir kaip masinės komunikacijos ypatybė.