Straipsnyje pristatomas Iano Hackingo išplėtotas socialinio pažinimo metodas – istorinė ontologija – kartu aptariant svarbiausius šio metodo idėjinius šaltinius. Didžiausias dėmesys telkiamas į Hackingo istorinės ontologijos ir Foucault genealogijos sąsajų aptarimą. Parodoma, jog, nepaisant reikšmingos Foucault teorinės įtakos Hackingo mąstymui fakto, vis dėlto tarp istorinę ontologiją ir genealogiją grindžiančių požiūrių į istoriją kaip socialinės tikrovės konstravimo lauką ir jos esaties modusą esama ryškių skirtumų. Daroma išvada, jog istorinėje ontologijoje „kalbos žaidimų“, o ne „galios žaidimų“, kaip genealogijos atveju, pripažinimas socialinės tikrovės konstituavimo mechanizmu Hackingui leido radikalizuoti antiesencialistinę šitokios tikrovės kaip „nesančios esaties“, ar kvazi-tikrovės, t. y. „nužymėtos“ kaip grynai kalbinės esaties, sampratą. Taip pat konstatuojama, jog fundamentalus socialinės tikrovės „sukalbinimas“ Hackingui, viena vertus, atvėrė galimybę užčiuopti ir eksplikuoti (po)moderniosios etikos konstruktyvistinį ir nihilistinį pobūdį, bet, antra vertus, įėmė ir šiuolaikinės socialinės inžinerijos, kaip individų atžvilgiu taikomos išorinės prievartos, „neutralizavimo“ bei etinio „estetizavimo“ tendenciją.