Straipsnyje nagrinėjama sąmonės sąvokos apibrėžimo moksluose problema. Autorius pabrėžia, jog, viena vertus, sąmonės – kaip tikrovės, vaizdinio, metafizinės prielaidos, žmogaus būklės – iš viso nėra. Sąmonė atsiveria kaip specifinio fenomeno raiška anapus jos ir iki jos; būtų klaidinga manyti, kad ją pagrindžia tikrovė, kaip sąmonė. Sąmonės formavimąsi autorius nagrinėja simbolinių formacijų, sąvokų, asmeniškų patyrimų kontekste. Kismas ir patvarumas bei atitinkamos sąryšių taisyklės, kaip fenomenai, tampa nuorodomis arba savybėmis, per kurias atsiveria ikisimbolinė sąmonės arba pro-simbolių (Ur simbolių) sąmonė.
