Šiame straipsnyje glaustai nagrinėjami galios sampratos formavimosi ypatumai modernioje Vakarų mokslo kultūroje. Teigiama, kad kitų tradicijų įtraukimas į intelektinę diskusiją suteikia pagrindą platesniam ir gilesniam požiūriui į diskursyviosios galios raišką ir politinės retorikos kilmę. Galios samprata neatsiejama nuo moderniųjų mokslų ir jų metodų kritikos, kuri baigiasi racionalumo krize.
Todėl čia vadovaujamasi dviem intencionalumo kryptimis – vertikalia ir horizontalia, parodant, kad modernusis mokslinis racionalumas įtvirtina principus, kurie atmeta vertikalumą. Teigiama, kad mokslinė matematinio metodo koncepcija, kaip būdas konstruoti medžiaginį pasaulį, teikia kalbinių ženklų sistemų suvaržymo pavyzdį. Kad ir nesąmoningai, moderniosios filosofijos ir mokslo formos „išskliaudžia“ kalbinės raiškos formas suteikdamos pirmenybę specifinei kalbai.
Šio straipsnio paskirtis – atskleisti specifinius darinius, kurie lyg ir niekam nepriklauso, tačiau jie sudaro moderniojo supratimo modalumus. Modernioji galios samprata remiasi savita duotybės sandara, pateikiama kaip transcendencija, kuri yra neprieinama tiesioginei intuicijai. Modernusis filosofinis ir mokslinis mąstymas teigia, kad matematika, ar kiekybinės procedūros, yra ne tik metodologinės gairės, bet pagrindžia teorinį mąstymą. Specifinė tokių procedūrų sandara rodo, kad jos apima struktūras ir taisykles, kurios gali būti formuluojamos neatsižvelgiant į santykį su intuityvia, t.y. kokybine, tiesioginio suvokimo sritimi.
Kad šios procedūros ir struktūros įgytų pagrįstumą, remiantis šiomis procedūromis, turi būti sukurtas objektyvus pasaulis. Pirma, procedūros turi būti indiferentiškos suvokimo intuicijos atžvilgiu; jos perteikia visus įvykius kaip iš esmės homogeniškus. Antra, pagal šiuos reikalavimus – teoriškai-metodologiškai reikalaujamo homogeniškumo vardu – apibrėžiama intuicijos, tiesiogiai duotos suvokimui, sritis. Moderniojo amžiaus mąstytojai, siekdami rasti vietą formaliai sričiai, išranda „talpyklą“, pavadindami ją protu. Čia tariamai gyvena minėtikiekybiniai ir formalūs komponentai, kurie priklauso subjekto imanencijai.
Postmodernioji semiotika daro prielaidą, kad, viena vertus, nėra „vietų“, kuriose įsikūrusi galia, tačiau, kita vertus, ji visur ir visada įgyvendinama pasitelkiant diskursą. Nors tokia prielaida yra tinkama, vis dėlto svarbu suprasti pagrindžiamuosius galios suvokimo principus. Kaip įrodinėja Edmundas Husserlis, technologizacija numato formalias operacijas, visiškai nepaisydama gyvenamojo pasaulio prasmės struktūrų. Toks formalizmas, suporuotas su homogeniška ir indiferentiška tikrove, galiausiai baigiasi dviem struktūriniais procesais. Pirma, visiškai nepaisoma konkrečių gyvenamojo pasaulio prasmių ir jų horizontų, o antra, formalūs ir technologiniai principai atsiejami nuo konkrečių intencionalumo formų, kurios susieja subjektą su gyvenamojo pasaulio morfologijomis.
Kultūra gali stiprinti savo šeimininkavimą ir praktinę kontrolę plėsdama formaliosios diferenciacijos žymenis ir technologinį aplinkos suvaržymą, stiprindama materialiųjų išteklių vartojimo efektyvumą. Tačiau tai – krizės pagrindas, nes mokslas įtraukiamas į žmonių gyvenimą remiantis technologiniu materialiųjų išteklių „vartojimu“, įgyvendinant tas pačias operacijas, kaip ir gamtos pasaulio atžvilgiu.