Šiuolaikinė kontinentinė socialinė mintis plėtoja socialinę teoriją, pagrįstą fenomenologinėmis žmogaus veiksmo ir patyrimo sąvokomis. Šios teorijos pagrindas yra laiko sąvokos ir mokslo bei teorinio mąstymo pertvarkymas. Siekiama išvengti prielaidos, kad teorijos ir teoretikai turi ekstralaikinę ir ekstra-socialinę pranašumo laikyseną, kuriai nedaro poveikio socialiniai pokyčiai, sąlygos, istorinis laikotarpis, supratimo būdai ir vertybiniai interesai. Teorinis ir mokslinis mąstymas yra vidinio-socialinio pobūdžio reiškinys, o dėl šios priežasties - laikinis, todėl jį svarbu nagrinėti pasitelkiant žmonių veiksmus visuomenėje ir istorijoje. Be to, svarbu kelti “paskutiniojo” interpretatoriaus ir atrankos subjekto klausimus. Kaip turime suprasti subjektą, kuris interpretuoja, atrenka ir susieja socialinius veiksmus ir reiškinius? Šiame straipsnyje plačiau nagrinėjama Niklaso Luhmanno teorinė problematika.
