Prieštaravimas tarp paveldosaugos ir miestų infrastruktūros plėtros sukuria ne tik įtampas, bet ir sąlygas įvairių su paveldu susijusių bendruomenių įtraukčiai, dalyvavimui ir dialogui. Tačiau dauguma paveldosaugos administravimo praktikų ir jas taikančių institucijų, atsiradę laikais, kai dar nebuvo kompiuterio, sunkiai prisitaiko prie skaitmeninių technologijų paskatintų pokyčių bei galimybių, orientuotų į bendruomenių dalyvavimą sprendimų priėmime.
Šiame straipsnyje autoriai aptaria abipusį IT poveikį miestų paveldo išsaugojimo demokratizavimo procese. Straipsnyje daroma prielaida, kad nauji technologiniai sprendimai, kuriais gali būti didinamas bendruomenės įsitraukimas yra svarbus įrankis demokratizuojant paveldosaugos administracines praktikas. Autoriai sukūrė ir pagrindžia koncepcinį paskirstytų duomenų technologijų modelį ir jo taikymą dalyvaujamajame miestų paveldo išsaugojime. Modelis parodo, kaip technologijos gali tapti demokratizacijos katalizatoriais tais atvejais, kai reguliavimo ir administraciniai pokyčiai (savaime) yra pernelyg inertiški.