Straipsnyje aptariami tekstai, įvairiais laikotarpiais prisidėję prie lietuvių tautos kultūrinės tapatybės konstravimo. Dėmesys kreipiamas į periodiniame leidinyje Aušra (1883) paskelbtą priekalbą, kurioje XIX a. didžiuoju istoriniu pasakojimu (naratyvu) buvo įreikšminta ir apibrėžta modernios lietuvių tautos savimonė, aktualizuota istorinės genealogijos problematika. Retoriškai klausiama, ar toks tekstas, formavęs tapatybės logiką ir savasties būtinybę kolonizavimo metu, neįtvirtino kultūrų hibridizacijos ir neįvardijo kolonijinio subjekto, veikiančio dabartyje, vaidmens? Taikant semiotinį požiūrį, aptariami semantinį universumą artikuliuojantys reikšminiai visetai ir kaip tos pačios kalbinės bendruomenės viduje įvyksta vertimas. Subjektas (individas, tauta) konstruoja save per skirtumą, todėl jam reikia kokio nors kito/kitų tam, kad imtų semiotiškai egzistuoti. Straipsnyje parodoma, kaip toks tapsmas gali tapti dvilypiu, susidūrus su asimiliavimo kaltinimu ir išstūmimo veiksmu. Aptariami du tekstai: Motiejaus Strijkovskio Kronika ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorija, kuriuose „iki“ Aušros programos buvo aprašyta lietuvių tautos ir istorijos genealogija. Naudojantis Algirdo Juliaus Greimo semiotinėmis nuostatomis, nagrinėjama naratyvinė programa, kurios analizė diskurse gali išryškinti ideologiją. Parodoma, kaip pasakojimų, mitų ir folkloro dešifravimas gali atskleisti verčių sistemas ir elgesio (mokėjimo veikti) modelius. Lietuvių liaudies pasakoje apie Bebaimį Herojų siekiama atpažinti naratyvines struktūras ir išsiaiškinti mitologinį kodą. Pasakos struktūrą bandoma panaudoti Aušros tekste aiškinantis įvedamą naują tvarką ir ideologiją, taip pat atpažįstant naratyvines ir pasijines struktūras.