Kartografinio diskurso semiotika: 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio analizė
Darbe analizuojamas 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis – keli jo variantai su istoriniu geografiniu Lietuvos aprašymu ir be jo: Upsalos universiteto ir Veimaro Hercogienės Anos Amalijos bibliotekoms priklausantys egzemplioriai ir žemėlapis iš prof. Kazio Varnelio rinkinio. Žemėlapio variantų papildymas rašytiniu tekstu sudaro sąlygas tirti rašytinės ir vizualiosios plotmių santykį kartografiniame diskurse. Posūkis nuo vizualiojo prie rašytinio teksto analizės verčia kelti klausimą – kokiais būdais kartografiniame tekste kuriasi reikšmė?
Semiotinė žemėlapio analizė pradedama plastinės teksto sandaros tyrimu. Plastinė analizė atskleidžia būdus, kuriais žemėlapis pagauna ir kreipia būsimo keliautojo žvilgsnį. Skaitymo kryptis nustatoma ištyrus kartografinio diskurso fragmentavimą ir topologiją, rėminimo ypatumus, centrines vietas ir elementų stratifikaciją. Susiejus žemėlapio erdvę su naratyvine subjekto programa paaiškėja, kad kelionė nuo jūros iki jūros žymi perėjimą nuo audinio erdvės, perspektyvinio paveikslo (Baltijos jūra) prie tinklo erdvės, ortogonalaus žemėlapio (Juodoji jūra). Tarp šių erdvių įsiterpę LDK miestai vaizduojami kaip perspektyviniai žemėlapiai. Tai, kad subjekto atliktis siejama su ortogonaliu vaizdu, leidžia kalbėti apie kartografinio diskurso vertę ir autoritetą. Kita vertus, istorinės praeities įvilkimas į kartografinę formą suponuoja, kad istorinį laiką apibrėžia pati erdvė, o žemės paviršiuje įrašyti įvykiai redukuojami iki orientyrų. Istorinio geografinio Lietuvos aprašymo analizė parodė, kad kartografinį efektą sukelti ir su žemėlapiu konkuruoti gali ir rašytinis tekstas. Tekste siekiama transformuoti žemėlapyje užkoduotą aksiologiją, nuvertinti istorinę LDK praeitį ir išaukštinti taikaus sambūvio su Lenkijos karalyste pažymėtą dabartį.