Straipsnyje siekiama aprašyti namų kiną kaip kultūros atminties tekstą ir jo reikšmių dinamiką kultūroje. Asmeninis ir kolektyvinis atminties išlaikymas ir perdavimas – sudėtingas mechanizmas, būdingas dinaminiam kultūros modeliui. Analizuojant šį mechanizmą žiūrima, kokiu būdu tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kultūrai nereikšminga – privačiai erdvei priklausantis namų kinas, – yra įreikšminama, t. y. patenka į viešąją erdvę ir ima cirkuliuoti kaip kultūros tekstas, prisidedantis prie kultūros atminties išlaikymo ir formavimo. Pristatoma namų kino fenomeno analizė per semiotikos prizmę ir atskleidžiama, kaip ir kokios jo, kaip kultūros teksto, generuojamos reikšmės. Kultūros tekstų dinamikos mechanizmai ir atminties problematika tyrinėjama remiantis Jurijaus Lotmano kultūros semiotikos prieiga. Siekiant detaliau aprašyti reikšmines transformacijas, kurias patiria namų kinas tapęs kultūros tekstu, pasitelktas Dovilės Šarutytės debiutinio filmo Ilgo metro filmas apie gyvenimą (2021) pavyzdys.