Santrauka
Ugdymas sovietiniais metais buvo nudvasintas, todėl atkūrus nepriklausomą Lietuvą, pirmiausiai aktualizuojamas dvasingumas, kuris iš esmės turėtų keisti pedagogikos mokslo sampratą ir jo metodologiją. Išskleidžiant dvasingumo fenomeną pažymėtina, kad didžiausios įtakos jam turi dorovė ir dorovinis auklėjimas. Dvasingumui taip pat yra svarbios sąvokos „kūrybiškumas“, „kūryba“. Esamoje situacijoje ne ką mažiau svarbu ir tautiškumas. Būtent šiomis savybėmis turi pasižymėti ir mokinys, ir mokytojas. Pedagogo dvasingumui taip pat itin reikšmingas yra profesinis kryptingumas: kilnus gyvenimo tikslas, aukštos kultūros poreikis, humaniški interesai, teisinga dorovinė ir vertybinė orientacija, tvirta pasaulėžiūra. Pedagogo dvasingumui nesvetimi ir organizaciniai bei komunikaciniai mokėjimai. Kita vertus, sovietiniais metais dvasingumui dėmesio bemaž neskirta, o dažnai pedagogika buvo totalitarinio partokratinio ugdymo teorija ir pagrindas, tad šiandien tenka atsakyti į daugelį klausimų: Ar mokytojai yra patys pakankamai dvasingi, kad galėtų ugdyti savo mokinių dvasingumą?; Ar įmanoma ugdyti dvasingumą be religijos pagalbos?; Koks turėtų būti ugdymo turinys? ir t.t.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai