Santrauka
Straipsnyje bandoma parodyti, kokią įtaką Kanto filosofija turėjo jo religinio auklėjimo koncepcijai. Pristatomi religinio auklėjimo turinys ir metodai, grindžiami Kanto požiūrio į dorovę, Dievą, maldą, Šventąjį Raštą. Religija Kantui – dorovinio tobulėjimo priemonė, jis siūlo anksti supažindinti vaikus su svarbiausiomis religinėmis sąvokomis. Dorovės katekizmą vaikams reikia pateikti prieš religijos katekizmą. Viena vertus, religija be dorovės Kantui yra smerktina ir nepriimtina, kita vertus, dorovė be religijos nėra išbaigta, todėl religinis auklėjimas taikytinas tik po dorovinio auklėjimo, t. y. kai auklėtinis jau suvokia save kaip laisvąją būtybę, laisvą tik savo valios autonomijos dėka ir kuriančią visuotinai galiojančius įstatymus, kuriems pati ir paklūsta. Jei nebūtų polinkio į blogį žmogaus prigimtyje, nereikėtų nuolat kovoti už nuostatos grynumą, nebūtų įmanoma ir laisvė. Religija ne tik nestabdo pažangos, o taip buvo skelbta daugelio XVIII amžiaus filosofų, o visiškai priešingai, – tinkamas religinis auklėjimas ugdo vaikų sąžiningumą, teisingumą, stropumą, gerumą ir švelnumą. Auklėjant ugdomas pakantumas kitoms religijoms, nes tai tik to paties tikėjimo skirtingos išraiškos formos.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
