Straipsnis nagrinėja abstrakčių daiktavardžių (išvestų į veiksmažodžių ir būdvardžių) dažnumą ir jų vaidmenį, kuriant daiktavardžių grupes 19 – 20 a. vokiečių mokslinės kalbos stiliuje. Parodomas šių daiktavardžių, kaip grupės branduolių, gausėjimas, nagrinėjami santykiai tarp atskirų grupės narių. Abstrakčių daiktavardžių, kaip grupės branduolių, paplitimas keičia daiktavardžio grupės struktūrą. Kyla nederinamųjų grupės narių procentas.