XIX–XX a. vokiečių mokslinės periodikos tekstuose pastebimas laipsniškas veiksmažodžių sudėties kitimas:
1. Dvivalenčių bei trivalenčių (ypač galininkinių veikiamosios rūšies) veiksmažodžių dažnumo mažėjimas.
2. Neveikiamosios rūšies veiksmažodžių (daugiausia vienvalenčių, besijungiančių tik su veiksniu) gausėjimas.
3. Tam tikras, nors ir nežymus, pagalbinių bei desemantizuotų veiksmažodžių dažnumo augimas.
Šie reiškiniai siejami su abstrakčių daiktavardžių (veiksmažodinių vedinių) gausėjimu ir tam tikrų sakinio modelių įsigalėjimu XX a. mokslinės periodikos stiliuje.