Erdvė ir požymis, kaip kalbos formų sudarymo mechanizmas, kalbotyros objekto teorijos požiūriu
Erdvė, kaip ir laikas, užima svarbią vietą interpretuojant gramatinių formų struktūrą ir funkcionavimą. Erdvė suvokiama kaip loginė sąvoka, padedanti atskleisti gramatinių-semantinių kategorijų specifiką, jų turinį lyginant su objektyvia tikrove. Toks erdvės sąvokos vartojimas atitinka kalbos objekto sutapatinimą su kalbos, kaip visuomeninio reiškinio sąvokos, individo planu (“atskira”), su kuriuo susijusi ir sąvoka “semantika”, kaip gramatinių kalbos formų turinys. Tačiau “semantika” yra kartu ir kalbos sąvokos “bendra” aspektas, kuris savo turinį atskleidžia dėl būtinybės pagrįsti tokio idealybės tipo egzistavimą, kas įmanoma padaryti, pasitelkus sąvokas “materija” ir “idealybė” ir nustačius jų tarpusavio priklausomybę, kaip abstrakčiausių vieno su kitu dialektiškai susijusių teorinių objektų ryšį. Kadangi kalba atitinka ne tik individo duotybę, bet yra ir minėto idealybės aspekto įkūnytoja, kalbos formų struktūros reprezentuoja tam tikrą kalbos kategorijų turinį, kuriam formuoti yra naudojamas ir erdvės, ir požymio mechanizmas. Tai universalaus pobūdžio mechanizmas, kurio veikimas straipsnyje yra iliustruojamas keleto tipų gramatikos reiškiniais. Su juo susijusi aprašomojo teksto kategorija, kur erdvė, atitinkanti peizažą, natiurmortą ar portretą, remiasi daiktavardžiais-veiksniais, aktualizuojančiais jos požymius. Požyminę šių daiktavardžių prigimtį atskleidžia nežymimasis artikelis; tai atitinka teksto kognityvinį aspektą, tuo tarpu jo komunikatyvinis aspektas gali sąlygoti žymimųjų artikelių ir kitų determinatyvų vartojimą.
Erdvės ir požymio santykis taip pat atskleidžiamas analizuojant vardažodinio požymio sudarymo mechanizmą, kai daiktavardis, susijęs priklausomybės santykiu su kitu daiktavardžiu, sudaro sąlygas pastarajam būti transponuotam į vardažodinį požymį, turinti sufiksą -é, -u, derantį ir su būdvardžiais, ir su dalyviais:
un homme armé
un homme barbu
Erdvės ir požymio santykis atsiskleidžia tranzityvinio sakinio struktūroje, kuri yra veiksmažodinio požymio raidos išdava, pasireiškianti tiesioginio ir netiesioginio sakinių seka (V-N1-N2). Veiksmažodžio ir papildinių sistema, kaip požymio turinio reiškėja, pasižymi semantiniu sinkretizmu, kuris N1 ir N2 santykį sąlygoja kaip erdvės ir požymio santykį: joncher le chemin de fleurs:
chemin fleurs
Sakinyje ši konstrukcija vartojama su veiksmažodžiu, transportu į vardažodinį požymį: le chemin est jonché de fleurs.