Straipsnyje aptariamos trumpai, 1918–1920 metais, gyvavusio Suomijos žydų žurnalo „Judisk Krönika“ (Žydų kronika) pastangos atgaivinti žydų tapatybę Suomijoje. Iki nepriklausomybės paskelbimo Suomijoje 1917 m. žydų gyvenimas buvo reglamentuojamas specialiais teisės aktais, pavertusiais juos antrarūšiais piliečiais. 1918 m. jiems formaliai buvo suteiktos visos pilietinės teisės. Tuo pačiu metu dėl Palestinos įvykių žydams buvo suteikta galimybė tapti žydų valstybės piliečiais, įgyvendinant 1917 m. Balfūro deklaracijoje įtvirtintą pažadą. „Žydų kronika“ iš esmės buvo atvira visoms diskusijoms apie žydų kultūrą ir žydų visuomenės interesus. Vis dėlto daugelyje žurnalo straipsnių buvo pateikiama medžiaga diskusijai, kaip Suomijos žydai galėtų būti ar nuspręstų būti lojalūs Suomijos piliečiai ir tikri žydų tautos nariai. Žurnale buvo teigiama, kad svarstydami šią „dvigubą tapatybę“ žydai turėtų paisyti dviejų veiksnių: viena, jie privalo atsižvelgti į kylančio antisemitizmo ir su ginkluotais konfliktais susijusių pogromų, visų pirma buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, riziką; antra, jie turi kitą pasirinkimą – jungtis į sionistų judėjimą ketinant vėl paversti Palestiną žydų tėvyne. Atrodė, kad žurnalas palaikė sionizmą ir aktyvų žydų nacionalinės tapatybės kūrimą, tačiau neatmetė ir žydų emancipacijos. Taigi žurnale tiek žydų, tiek Suomijos žydų tapatybei buvo teikiamas vienodas svoris.