Straipsnis skirtas išanalizuoti nacionalinės bibliografijos veiklai ir jos ištekliams kaip šalies intelektinės kultūros produkcijos apskaitos ir informacijos išsaugojimo priemonei. Nagrinėjamos įvairių šalių patirtys, nacionalinės bibliografijos išteklių formos, jų galimybės išsaugoti dokumentinę atmintį ir užtikrinti informacijos prieigą prie šalies leidybos produkcijos. Nacionalinės bibliotekos, būdamos atsakingos už šalies leidybos produkcijos registravimą, remiasi tarptautinėmis rekomendacijomis ir savo šalies privalomojo egzemplioriaus teisinio reguliavimo sistema. Platesnis nacionalinės bibliografijos išteklių duomenų atvėrimas leidžia visuomenei kurti naujas paslaugas ar produktus. Tinkamo nacionalinės bibliografijos paslaugų modelio pasirinkimas ir visų veiksnių sąveikos įvertinimas nacionalinės bibliografijos išteklius leidžia laikyti susistemintu šalies leidybos produkcijos registru, kuris gali būti patikima dokumentinio paveldo atminties komunikacijos ir sklaidos priemonė.