Straipsnyje kilmės, darybos, semantikos ir vartosenos aspektais aptariami Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne pateikiami lyties semą (potencialiai) turintys daiktavardžiai. Dauguma gyvų būtybių (asmenų, gyvūnų, taip pat fantastinių būtybių, personifikuotų reiškinių ir pan.) pavadinimų yra mobilieji daiktavardžiai (substantiva mobilia), kiti yra vyriškosios, moteriškosios ar bendrosios giminės.
Naujadarai (tiek pavieniai, okaziniai, tiek uzualūs) rodo, kad pavadinimams pagal lyties skirtumą padaryti dabartinėje lietuvių kalboje naudojama daugiau priemonių nei jų nurodo senokai rašytos lietuvių kalbos gramatikos ar žodžių darybos aprašai, o įprastos darybos priemonės plečia savo semantiką. Pavyzdžiui, su priesaga -inas daromasi ne tik patinus pavadinančių naujažodžių (beždžioninas ‘beždžionės patinas’, žirafinas ‘vyriškosios lyties žirafa’), bet ir vyrų pavadinimų (barakudinas ‘plėšrus vyras, siekiantis pasipelnyti iš turtingos moters’ : barakuda ‘jauna ryžtinga savanaudė mergina, viliojanti svetimus turtingus vyrus’, žvaigždinas ‘vyriškos lyties žvaigždė – garsenybė’ : žvaigždė ‘įžymybė, garsenybė’). Galūnė -ė plačiai naudojama ne tik naujiems patelių, bet ir moterų pavadinimams (krivė ‘baltų religijos dvasininkė, žynė’, šviesulė ‘žinoma (paprastai pramogų pasaulio) moteris’, urėdė ‘urėdo pareigas einanti moteris’ ir kt.).
Kintant socialiniams santykiams, be kita ko – ir požiūriui į neheteroseksualius asmenis, tos pačios lyties asmenų santuokas, garsiau skambant feminizmo idėjoms, niveliuojantis vyriškoms ir moteriškoms profesijoms, veikloms, pomėgiams ir pan., prireikia naujų žodžių naujoms realijoms pavadinti. O kartais reikia ne tiek rasti pavadinimą naujai realijai, kiek pabrėžti ar, rečiau, suniveliuoti jau seniau pavadintos (realijos) priklausymą tam tikrai lyčiai. Dėl to pasidaryti naujažodžiai tėvė ‘pagal genderizmo ideologiją – vienas iš vaiką auginančių šeimos narių (nesvarbu, kurios lyties)’, kareivė ‘karo prievolę atliekanti moteris’, kavalierė ‘ordinu apdovanota moteris’; slaugas ‘ligonių slaugytojas’, sesutis ‘vyras, dirbantis medicinos sesele’, auklius ‘vyras, dirbantis auklės darbą’, mūzas ‘daiktavardžio mūza (deivė, poetinės kūrybos įkvėpėja) vyriškoji giminė’; žmoga ‘feministinis moters ar apskritai asmens, atsieto nuo lyties, pavadinimas’ ir kt.
Straipsnyje keliamas klausimas, ar / kaip reikia žodynuose pateikti potencinius, t. y. sistemos numatytus, bet praktiškai nepaliudytus žodžius (formas). Remiantis mobiliųjų naujadarų pavyzdžiais svarstoma, kas yra tą patį leksinį kamieną ir dviejų (vyriškosios ir moteriškosios) giminių paradigmas turintys daiktavardžiai – atskiri žodžiai ar to paties žodžio skirtingos formos? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso, kaip substantiva mobilia gali / turėtų būti sistemiškiau pateikiami žodynuose.