Straipsnyje aptariami istorijos vaizdavimo ypatumai Sigito Parulskio esė rinktinėje Amžinybė manęs nejaudina (2018). Atskleidžiama, kaip autoriaus kultivuojamas esė žanras paradoksaliai derina subjektyvumą, kritinę ironišką pasakojimo perspektyvą ir konvencines istoriografinės analizės kategorijas (valstybė, religija, visuomenė, kolektyvinė tapatybė, kultūra). Prieštaringų literatūrinės vaizduotės ir istorijos faktiškumo reikšmių ir sąveikų tyrimas leidžia patikrinti naujojo istorizmo tezę apie „tekstų istoriškumą ir istorijos tekstualumą“.