Straipsnyje aptariamos logikos, retorikos ir poetikos sąsajos XVII a. baroko poeto Simono Dacho proginiuose eilėraščiuose. Logika suprantama pirmiausia kaip argumentavimo ir mąstymo menas, susidedantis iš sąvokų, sprendinių ir išvadų. Teigiama, kad dėl būdingo baroko menui ypatingo dėmesio tradicijai kūrybinė kompetencija sutapo su recepcine kompetencija, tiesa – su metodu. Dacho kūryboje poetas palyginamas su filosofu, siekiančiu visuotinumo, apibendrinimų, ir istoriku, apmąstančiu ir įamžinančiu raštu veiksmus ir įvykius, nusipelniusius šlovės ir amžinumo. Pabrėžiama, kad Dachas teikė pirmenybę faktui, o ne išmonei. Jo poezijos autentiškumas ir paprastumas siejami su literatūros pasaulietiškėjimo tendencijomis, modernios autorystės sampratos užuomazgomis.
Dacho eilėse atsiskleidžianti žmogaus samprata vaizduoja žmogų, priklausantį gamtos, žemiškajam ir dangiškajam pasauliams. Adresatų šlovė neatsiejama nuo jų gerų darbų, lyginamų su mitologinių ir istorinių personažų žygiais, šlovinimo poetika ir logika, baroko vaizdiniais įrašomų į atminties, tiesos ir teisingumo sąvokų sklaidą.