Apie šlovinimo logiką Simono Dacho poezijoje
Straipsniai
Birutė Meržvinskaitė
Publikuota 2008-01-01
https://doi.org/10.15388/Litera.2008.4.7817
PDF

Kaip cituoti

Meržvinskaitė B. (2008) „Apie šlovinimo logiką Simono Dacho poezijoje“, Literatūra, 50(4), p. 7-12. doi: 10.15388/Litera.2008.4.7817.

Santrauka

Straipsnyje aptariamos logikos, retorikos ir poetikos sąsajos XVII a. baroko poeto Simono Dacho progi­niuose eilėraščiuose. Logika suprantama pirmiausia kaip argumentavimo ir mąstymo menas, susidedantis iš sąvokų, sprendinių ir išvadų. Teigiama, kad dėl bū­dingo baroko menui ypatingo dėmesio tradicijai kūry­binė kompetencija sutapo su recepcine kompetencija, tiesa – su metodu. Dacho kūryboje poetas palyginamas su filosofu, siekiančiu visuotinumo, apibendrinimų, ir istoriku, apmąstančiu ir įamžinančiu raštu veiksmus ir įvykius, nusipelniusius šlovės ir amžinumo. Pabrėžia­ma, kad Dachas teikė pirmenybę faktui, o ne išmonei. Jo poezijos autentiškumas ir paprastumas siejami su literatūros pasaulietiškėjimo tendencijomis, moder­nios autorystės sampratos užuomazgomis.

Dacho eilėse atsiskleidžianti žmogaus samprata vaizduoja žmogų, priklausantį gamtos, žemiškajam ir dangiškajam pasauliams. Adresatų šlovė neatsie­jama nuo jų gerų darbų, lyginamų su mitologinių ir istorinių personažų žygiais, šlovinimo poetika ir lo­gika, baroko vaizdiniais įrašomų į atminties, tiesos ir teisingumo sąvokų sklaidą.

PDF

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.