Epopėjos, kaip kūrinio, vaizduojančio liaudį jos likimo kryžkelėje, apibrėžimas, kurio laikosi dauguma, nurodo esmines didžiojo prozos žanro ypatybes, bet jis nepakankamai istoriškas. Bandymai konkretizuoti šį apibrėžimą, analizuojant formą, epinę tradiciją, metodą dažniausiai neleistinai susiaurina šio tipo pasaulinės literatūros kūrinių ratą arba sukuria pernelyg abstrakčias formules, mažai tepapildančias ankstesniąsias. Anotuojamo darbo autorius siūlo epopėjos žanrą tyrinėti pagal turinį, t. y. atsižvelgiant į herojaus ir istorijos, asmenybės ir liaudies tarpusavio santykius. Toks požiūris įgalina po senovės herojinio epo išskirti dar dvi istorines epopėjos formas XIX-XX a. literatūroje. Tai kritinio ir socialistinio realizmo romanas-epopėja, maksimaliai giliai ir plačiai vaizduojantis nacijų socialinį susiskaldymą ir būtinumą nugalėti šį susiskaldymą. Ir paskutiniųjų dešimtmečių tarybinėje literatūroje besiklostanti socialistinė epopėja, atskleidžia asmenybės ir visuomenės, kuriančios naują istoriją, abipusių pastangų dialektiką. Šios dvi pagrindinės XIX-XX a. epopėjos istorinės formos turi ir ypatingą poetiką, apie kurią kalbame straipsnyje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.