Straipsnyje teigiama, jog šeštojo dešimtmečio antrosios pusės romanuose pastebimai daugiau dėmesio skiriama tam, kuriomis meninėmis priemonėmis atvaizduoti tarybinio žmogaus dvasinį aktyvumą, atskleisti jo veiksmingą sąmonę, ypač „sielos dialektiką“.
Nurodoma, kad romanistai, laiką konfliktus rodydami kaip veiksmingos ir pasyvios sąmonės susidūrimą, paveikslo vertinimo kriterijum daro psichologinį procesą. Pagrindine dvasinės energijos atskleidimo forma tampa „sielos dialektika – kovos už komunizmą dialektika“.
Didesnėje darbo dalyje mėginama apibūdinti šios psichologinės analizės formą tų metų antrosios pusės romanų, daugiausia G. Nikolajevos „Grumtynės žygyje“. Sujungus geriausių praeities tarybinių rašytojų sukurtų herojų revoliucinės minties aukštumą, ko trūko pokario knygoms apie darbo žmones, su „gamybinių romanų“ autorių pasiekimais, atskleidžiant kūrybos psichologiją, sugebėta parodyti herojaus minčių bei jausmų, nukreiptų į aplinkinio pasaulio pertvarkymą, eigą, kaip nepertraukiamą, giliai vidujinį ir savaeigį procesą.
This work is licensed under a Creative Commons Attribution 4.0 International License.