Tipizacijos gilumas ir savitumas eilėje žinomų antrosios 6-ojo dešimtmečio pusės romanų – G. Nikolajevos „Grumtynės žygyje", F. Panferovo „Susimąstyme", D. Granino „Po vestuvių", V. Kočetovo „Broliuose Jeršovuose", A. Kalinino „Rūsčiajame lauke" tiesiog priklauso nuo bendro vaisingo tų metų proceso – literatūros ir liaudies gyvenimo suartėjimo.
Atsigręžimas į realią tikrovę įgalino kiekvieną iš minėtų autorių patikimai išaiškinti konkretų istorinį gyvenimiškų tipų turinį ir tikslingai taikyti pačias įvairiausias meninio vaizdavimo priemones. Antai G. Nikolajeva, giliai atskleidusi pagrindinį asmenybės kulto ir jo atstovų prieštaravimą – prieštaravimą tarp išorinės gerovės ir vidujinio nesugebėjimo – prideramai panaudojo kaip pagrindinę tipizavimo ir personažų individualizmo priemonę meninę išorės ir vidaus antitezę. F. Panferovas, siekdamas papasakoti apie nūdieninio kolūkinio kaimo gyvenimą socialinių-ekonominių pertvarkymų plane, kurį tais metais numatė ir įgyvendino partija, sukaupė dėmesį, kad išryškintų žmogaus materialinio gyvenimo ir jo charakterio ryšį. V. Kočetovas, atidengęs pirmiausia politinę amžininko charakterio pusę (ji ryškiai pasireiškė paaštrėjusios kovos su tarptautiniu revizionizmu sąlygomis), iškėlė kaip svarbiausią charakterių išryškinimo priemonę politinio apibrėžtumo principą. D. Graninas, sutinkamai su savo romano idėjiniu sumanymu, kurdamas personažus, panaudojo komunistinio moralinio tyrumo principą. Pagaliau A. Kalininas sudėtingai taikos idėjai išreikšti ir tarybinių žmonių taikingumui apibūdinti surado savitą estetinį principą: jis žiūri į gyvenimą per karo gaisrą, žmogaus akimis, o dar labiau – be galo daug iškentėjusios karo metu ir dėl to labai vertinančios taiką liaudies akimis.
Didesnis įsigilinimo į gyvenimiškų tipų esmę laipsnis įgalino rašytojus pasirinkti tikslingiausias personažų tipizavimo priemones, o šitai labai pakėlė kiekvieno autoriaus meninį meistriškumą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.