Kai kurios šeštojo dešimtmečio antrosios pusės tarybinio rusų romano vystymosi ypatybės

Santrauka

Tarybinio rusų romano vystymąsi antrojoje šeštojo dešimtmečio pusėje nulėmė svarbiausi procesai, kurie vyko tuomet tikrovėje ir mene: literatūros suartėjimas su liaudies gyvenimu, pažintinių literatūros galimybių padidėjimas, žymus rašytojų dvasinis suaktyvėjimas ir išaugęs amžininko visuomeninis aktyvumas.

Įveikus „bekonfliktiškumo teoriją" ir pasukus į realią tikrovę, rašytojams reikėjo giliau analizuoti gyvenimą, kurio didelis sudėtingumas ir prieštaravimai tuomet ypač išryškėjo. Siekimas detaliai tyrinėti tikrovę nulėmė eilės romanų apybraižišką pobūdį, tai yra, tam tikrais meniniais tikslais apybraižos tipizavimo, stiliaus ir kompozicijos metodų panaudojimą. Tai paaiškina savotišką romano-apybraižos žanro atsiradimą. Jo pavyzdžiu gali būti M. Zestovo „Auksinis žiedas" ir F. Panferovo „Susimąstymas".

Literatūros pažintinių galimybių padidėjimas siejasi su pakitėjimais „gamybinio romano" žanre. G. Nikolajevos romano „Grumtynės žygyje" ir D. Granino „Po vestuvių" pavyzdys rodo, kaip susiliejo dvi meninio vaizdavimo sferos – „kolūkinė" ir „gamybinė", – pasakojimas tapo platesnis laiko ir erdvės atžvilgiu, sudėtingesnė pasidarė ir jų kompozicinė struktūra. Kartu su giliu darbo temos istorinės ir socialinės prasmės atskleidimu pastebimas platesnis gamybos nušvietimas.

Savotiškomis priežastimis paaiškinamas lyrinių žanrų suklestėjimas prozoje, skyrium imant, lyrinio romano atsiradimas, kurio ryškiu pavyzdžiu yra A. Kalinino „Rūstybės laukas". Šalies vystymosi persilaužimo laikotarpiu, kai ypač svarbu buvo perduoti patį tarybinių žmonių mąstymo procesą, literatūra būtinai turėjo vaizduoti tikrovę per giliai mąstančio amžininko sąmonę. Išaugęs autoriaus subjektyvumo vaidmuo įgalino A. Kalininą sujungti gana sudėtingas meninės išraiškos priemones ir surasti originalų kompozicinį temos sprendimą.

Tam tikrą poveikį praėjusio dešimtmečio antrosios pusės romano vystymuisi turėjo masiškas tarybinio žmogaus visuomeninio aktyvumo augimas ir gilesnis rašytojų domėjimasis šiuo svarbiu procesu. Palyginti su eile penktojo dešimtmečio pabaigos – šeštojo dešimtmečio pradžios kūrinių (G. Nikolajevos „Pjūtis", D. Granino „Ieškotojai", V. Kočetovo „Zurbinai") tų pat autorių naujuose romanuose žymiai padidėjo herojų veiklos laukas. Ryšium su tuo išsiplėtė ir pasakojimo ribos. Laiko savotiškumas, pareikalavęs iš žmogaus dvasinės energijos, nulėmė romano žanro psichologizaciją.

Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad šeštojo dešimtmečio antrosios pusės romanas buvo priverstas padidinti meninius mastus: pirma, plačiau ir giliau apimti nūdieną, kuri tais metais atsiskleidė su visu sudėtingumu, ir, antra, atkurti amžininko paveikslą jo tikruoju pavidalu. Įveikiant šias dvi, paviršutiniškai žiūrint, prieštaringas, o iš tikrųjų iš vidaus tarpusavyje glaudžiai susijusias tendencijas – stengimąsi „epiškiau" pavaizduoti įvykius, iš vienos pusės, ir personažo tipologiją, iš kitos pusės, – išryškėja to meto didelio epinio žanro vystymosi linija.