Kilmingųjų jaunuolių Andriaus ir Aleksandro Chodkevičių eilėdarinės Meλetai – Europos krikščioniškos mokyklinės poezijos pavyzdys

Santrauka

Straipsnyje, kuris parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2008 m. lapkričio 12–15 d. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje Colloquium Balticum VIII Vilnense, pristatomas Lietuvoje mažai žinomas lei­dinys, parengtas vokiečių poeto ir filologo Johano Milijaus, išleistas 1568 m. Leipcige su sudėtine antrašte: Iohannis Mylii Libenrodensis, Poetae lau­reati, Cato Graecolatinus. Praecipua Christianae pietatis Capita. Mel#tai D. Andreae & D. Alexandri Chodcieuitiorum, illustrium magni Lithuaniae Duca­tus Equitum. Omnia in gratiam studiosae iuuentutis publicata. Cum Gratia & Priuilegio Caesareo. M. D. LXVIII. Gilinamasi į nedidelę leidinio dalį, apimančią LDK didiko, Trakų ir Vilniaus pilininko, Lietuvos ir Lenkijos didžiojo etmono Grigo Chodkevičiaus sūnų Andriaus ir Aleksandro, kuriuos tėvo dvare mokė ir į mokslus lydėjo tas pats J. Milijus, lotyniškus eilėraš­čius, aptariama jų tematika, santykis su kitais leidinio tekstais, stilistinės ypatybės, pateikiama pastebėjimų dėl imitacijos ir originalumo. Aptariamieji jaunųjų Chodkevičių tekstai iliustruoja lotynų kalbos, tikėjimo pagrindų ir krikščioniškos etikos įsisavinimo litera­tūrinėmis priemonėmis mechanizmą, būdingą XVI a. Europos švietimui. Kalbos mokymasis neatsiejamas nuo tikybos ir kasdieninio elgesio taisyklių; šios temos vyrauja Chodkevičių eilėse. Vis dėlto vienas kitas kūrinėlis nutolsta nuo religijos ir liturgijos, paliečia universalius gyvenimo dėsnius, minėtus Antikos iš­minčių, filosofų ir poetų. Straipsnyje pateikiama viena kita įžvalga dėl lietuviškos tematikos. Antai Andriaus Chodkevičiaus eilėraštyje Anacharsis Hannoni, su­kurtame kaip Cicerono Tuskulo disputųepizodo (Cic. Tusc. 5, 32, 90) parafrazė, galima regėti tuometinių lietuvių ir totorių papročių analizės, reikštos XVI a. publicistiniuose Mykolo Lietuvio, Augustino Rotundo ir kt. veikaluose, atgarsių. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į Erazmo Roterdamiečio redaguotų tekstų ir jo paties kurtų krikščioniškų parafrazių įtaką naujoms mokyklinėms parafrazėms. Didelę atspirtį ir paskatinimą poetiniam žaidimui teikė ir įvairūs sentencijų, ištarmių, bendrųjų motyvų iš antikinės ir krikščioniškos literatūros rinkiniai. Šiame straipsnyje ypač pabrėžiamas kai kurių eilėraščių pavadinimų panašumas į Georgo Majoro rinkinio SENTENTIAE VETERVM POETARVM, PER LOCOS COMMVNES DIGESTAE. Auctae et recognitae per GEORGIVM MAIOREM (Magdeburgi, 1537) „bendrųjų vietų“ pavadinimus, todėl keliama hipotezė, kad būtent šiuo rinkiniu naudojosi jaunieji Chodkevičiai. Kita vertus, Johano Milijaus redaguoti ir į graikų kalbą versti Ps.–Katono dvieiliai (labai populiarus visos Europos viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų skaitinys, pra­dedantiesiems lotynų kalbos studentams) taip pat pali­ko reikšmingą pėdsaką šių lietuvių didikų poetiniuose bandymuose. Trumpa nagrinėjamų kūrinėlių tema­tikos ir stilistikos apžvalga (pratęsta prie straipsnio pridedamuose prieduose) rodo abiejų autorių pažangą lotyniškos literatūros studijose (patikimai įvaldytos pagrindinės antikinės eilėdaros – hegzametras, pen­tametras, neskurdus žodynas, stilistinių priemonių bei apsiskaitymą liudijanti imituojamų šaltinių įvairovė), tačiau dar neskatina minties apie poetinio talento brandumą ir originalumą. Andriaus ir Aleksandro Chodkevičių eilėraščiai kartoja mokyklinės poezi­jos, jungiančios poetinį žaidimą su etikos ir tikybos mokslo pradmenimis, tradiciją, kuri atitiko tuometinio švietimo kryptį (docta et eloquens pietas), tačiau drąsesnio poetinio manifesto, savo talento pareiškimo, gilesnės moralinės ar teologinės polemikos juose negirdime. Nepasiekta ir Baroko epochai būdingos „krikščioniškosios parodijos“ subtilumo. Nepaisant to, šitokia kūryba žavi žaismingu, epigramiškai glaustu tikėjimo dogmų ir bendražmogiško elgesio taisyklių perteikimu, galbūt todėl neatsitiktinai buvo įtraukta į Jano Gruterio rinktinę Delitiae poetarum Germano­rum huius superiorisque aevi illustrium(Francofurti 1612). Klausimas, kodėl tenai perspausdinti Andriaus Chodkevičiaus eilėraščiai priskirti jo mokytojui J. Milijui, lieka atviras.