[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – kritiškai įvertinti ir patikslinti kai kurias prielaidas, susijusias su pirmosios Lietuvos Respublikos sukūrimu, dėmesį sutelkiant į klausimą, koks yra besikuriančios valstybės ideologinis pagrindas. Ši tema bus plėtojama apimant tris dažnai susipinančias ideologines sistemas, kurios paprastai siejamos su valstybiškumo išlaikymu, – nacionalizmu, romantizmu ir konservatizmu. Pirmiausia straipsnyje polemizuojama su viešajame ir akademiniame diskurse įsigalėjusiu teiginiu, kad Vasario 16-osios Lietuva yra neatskiriama nuo Lietuvos kaip nacionalinio (šią sąvoką dažniausiai vartojant etnine prasme) projekto. Straipsnio tezė yra tai, kad tautinės valstybės kūrimo ir tautiškumo naratyvas, kuriame pabrėžiamas nacionalizmas kaip visa ką grindžiantis politinis principas, yra per daug vienmatis ir negali visapusiškai apibūdinti tuo metu besikuriančios Lietuvos pasaulėžiūrinės visumos. Antra, pripažįstant, kad kolektyvinė saviidentifikacija yra svarbus, bet tik vienas iš žingsnių kuriant valstybinę savivoką ir neimplikuoja noro kurti valstybę. Tautokūros (angl. nation-building) politinio įprasminimo būdus ir valstybės kūrimo (angl. state-building) idėjos transformaciją bent iš dalies nuodugniau suprasti leidžia nacionalizmo projekto papildymas Carlo Schmitto politinio romantizmo idėja. Trečioji straipsnio dalis pateikia konservatyvios valstybės (at)kūrimo ideologijos interpretaciją. Vasario 16-osios Lietuvos atsiradimą interpretuojant kaip revoliucinį įvykį būtent dešiniajam, paprastai su tradicinių institucijų išlaikymu siejamam mąstymui, šis tradicijos palikimo uždavinys yra vienas sudėtingiausių, nes besikuriančios valstybės iš esmės yra antikonservatoriškos. Plėtojant konservatizmo temą antrinama Michaelio Freedeno konservatizmo ideologijos analizei, pripažįstant ją kaip kintantį fenomeną, kurio ašis yra ne tiek aiškiai apibrėžtos idėjos, kiek pats istorijos kaitos suvokimas ir nuolatinis mėginimas šią problemą suvaldyti.