Šiuo straipsniu mėginama parodyti, jog Indijos ir stoikų logika yra panašesnės viena į kitą nei į standartinę logiką. Šiuo tikslu analizuojama ištrauka iš Kathāvatthu, kurioje pateikiamas sąlyginio teiginio apibrėžimas dažnai interpretuojamas kaip atitinkantis modernioje teiginių logikoje vartojamą materialiosios implikacijos sampratą. Teigiama, jog tokia interpretacija nėra visiškai pagrįsta. Todėl daroma išvada, jog tai, kas iš tiesų sakoma aptariamoje ištraukoje, nuosekliai susiję su Chrisipo Soliečio pasiūlytu sąlyginio teiginio teisingumo kriterijumi.