Graikiškasis filosofavimas klostosi kaip visiškai naujoviškas kalbėjimas, kurio specifika nulemta naujo teorinio žvilgsnio į pasaulį. Mes taip įpratę prie teorinio žvilgsnio, kad mums rodosi, jog vien to žvilgsnio gana, kad pamąstytume patį pasaulį naujai. Tačiau pasaulis žmogui visada duotas per jo veiklą ir su ja susijusį kalbėjimą (mąstymą). Graikiškąjį pasaulį – kosmą – turiningai ir vertybiškai steigia rapsodiškasis bylojimas. Graikiškąjį filosofavimą išprovokavęs imperatyvas „Pažink save“ įkurdina filosofą visiškai neturiningoje ir vertybiškai neutralioje refleksijos teritorijoje – teorijoje. Prasidedantis filosofavimas savo turinius ir siekius tegali imti iš graikų pasaulį steigiančio rapsodiškojo bylojimo. Todėl graikiškasis filosofavimas neišvengiamai prasideda kaip rapsodiškojo bylojimo imitacija. Šioje imitacijoje viršų palaipsniui ima loginė teorijos prigimtis, kuri ilgainiui neatpažistamai deformuoja rapsodiškojo bylojimo turinius ir nukraujina jo siekius. Filosofavimui pereinant į raštą, ryšiai su rapsodiškąja bylojimo struktūra visiškai nutraukiami, o filosofavimas užsisklendžia teoriniame mąstyme ir virsta anemiška rašto veikla.