Šis darbas yra apie mirtį ir apie nemirtingumą. Jame skirtingais požiūriais nagrinėjamas mirties potyris ir jos filosofinės prasmės. Pirma, remiantis Mamardašvilio filosofija, darbe nagrinėjamas mirties ir mąstymo tarpusavio ryšys ir tarpusavio priklausomybė. Antra, perimant Jankélévitchiaus filosofijos perspektyvą, keičiamas požiūris į mirties ir mąstymo tarpusavio priklausomybę ir pereinama nuo visuotinio prie asmeninio požiūrio, kuomet mirtis tampa intymia gyvenimo dalimi. Trečioje straipsnio dalyje, remiantis Arieso tyrimu, pateikiamos istorinės detalės apie tai, ką žmonės galvoja apie mirtį ir kaip jie išreiškė mintis apie ją vis atviriau. Tokia interpretacijos linkmė leido pažvelgti į mirties mediologiją kaip į filosofiją, kuri skatina šiuolaikinio požiūrio į mirtį apmąstymus ir kritiką. Viena vertus, mirties mediologija mus motyvuoja mąstyti apie mirtį – taip ji remiasi filosofine tradicija, kita vertus, mirties mediologija stengiasi mus pirmą kartą įtikinti, kad egzistuoja nemirtingumas, kuris gali būti tik materialios formos, ir taip atsiskleidžia šios filosofijos naujumas.