Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos žmogaus ir asmenybės sampratos neotomistinėje filosofijoje. Neotomistų požiūriu, asmenybė yra individuali racionalios prigimties substancija. Asmenybės substancialumas siejamas su nematerialios, nemirtingos sielos idėja. Ši siela ir galutinis jos tikslas bei paskirtis – absoliučios, dieviškos vertybės – sudaro žmogaus esmę. Žmogus turi pastovią esmę, kuri nėra izoliuota nuo pasaulio: asmenybė tampa pačia savimi, realizuoja savo galimybes tik nuolatinėje veikloje, sąveikoje su pasauliu. Tarp asmenybės subjektyvumo ir išorinio pasaulio objektyvumo esąs nesutaikomas prieštaravimas. Moralės srityje ši antinomija pasireiškia kaip prieštaringas asmenybės santykis su visuotinai būtinomis moralės normomis. Daroma išvada, kad neotomistai visuomeninius santykius laiko antriniais, išplaukiančiais iš pastovios žmogaus esmės. Visuomenė yra žmonių pastangų, skirtų bendriems tikslams, vienybė.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
