Pliuralizmas moksle

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos pliuralistinė ir kumuliatyvistinė mokslo raidos koncepcijos, kurios atspindi pagrindinę šiuolaikinės mokslotyros tendenciją – mokslo vystymosi naujo vaizdinio paieškas. XIX a. ir XX a. pradžioje mokslas buvo suvokiamas kumuliatyvistiškai: būdingiausias mokslo bruožas yra jo pastovumas ir nekintamumas, jo nustatytos tiesos – absoliučios, galutinės ir nesikeičiančios. Mokslo tikslas – naujų empirinių žinių kaupimas. Naujų žinių atsiradimas nieko nekeičia, naujos tiesos tik pridedamos prie senųjų. Visiškai prieštaringa yra konvencionalistinė arba pliuralistinė mokslo raidos samprata, kuri atsisako vieningo mokslo idealo, mokslo teoriją traktuoja subjektyvistiškai, pabrėžia jos kūrybinį pobūdį, istoriškai kintančius moksliškumo standartus. Daroma išvada, kad nei kumuliatyvizmas, nei pliuralizmas nuodugniai neaprašo realaus mokslo fenomeno, o tik pastebi atskirus mokslo raidos momentus. Daroma išvada, kad pliuralistinės sampratos kai kurie teiginiai neprieštarauja dialektiniam materializmui.