Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių diskusijų mokslo vertybinio neutralumo klausimais priešistorė. Išskiriami trys mokslo vertybinio neutralumo problemos aspektai: loginis (deskriptyvinių teiginių ir vertinimų dichotomija ir „Hume'o principas“), metodologinis (reikalavimas priimti ir atmesti hipotezes vien pažintinių vertybių pagrindu), etinis (draudimas mokslo vardu ginti ir skelbti nepažintines vertybes) ir trys diskusijos šiuo klausimu etapai. Analizuojami neutralumo principo šalininkų argumentai, pateikti pirmų dviejų tos diskusijos etapų metu. Ypatingas dėmesys skiriamas keblumams, su kuriais susidūrė šio principo pagrindimas: tai duomenų statistinio reikšmingumo lygmens pasirinkimo priklausomybės nuo nepažintinių vertybių problema, kuri iškyla tikrinant statistines hipotezes (ji yra aktuali loginiam empirizmui), taip pat problema, kaip suderinti sprendimų ir faktų dichotomiją su bazinių teiginių konvencionalumo teze (su ja susiduria kritinis racionalizmas). Aptariami neomarksistinės „kritinės teorijos“ kritinio socialinio mokslo uždavinių sampratos ypatumai, nulėmę jos ryžtingą opoziciją mokslo vertybinio neutralumo principui. Kaip atskaitos taškas skirtingoms mokslo vertybinio neutralumo principo redakcijoms išdėstyti ir palyginti imamos klasikinės vokiečių sociologo Maxo Weberio (1864-1920) formuluotės. Ypatingas dėmesys skiriamas Weberio teiginiams apie „kultūros mokslų“ vertybinių prielaidų kintamumą, anticipuojantiems kai kurias postpozityvistinės mokslo filosofijos idėjas. Lyginant Weberio pažiūras į racionalią diskusiją dėl „galutinių“ vertinimų su povėberinės analitinės metaetikos idėjomis, kvestionuojamas požiūris (jį reiškia A. Maclntyre ir W. G. Runcimanas), kad Weberis buvo nonkognityvistas. Weberio pasisakymai šiuo klausimu interpretuojami kaip kvazitranscendentalinės praktinio proto dialektikos apmatai, kurie gali būti gretinami su Kanto transcendentaline teorinio proto dialektika.
