Dieviškasis teisingumas I. Kanto filosofijoje: žmogui ir valstybei
-
Nerija Putinaitė
Publikuota 1999-09-29
https://doi.org/10.15388/Problemos.1999.56.6864
PDF

Reikšminiai žodžiai

Immanuelis Kantas
religijos filosofija
dieviškasis teisingumas
bausmė
malonė

Santrauka

Straipsnyje analizuojama dieviškojo teisingumo samprata I. Kanto filosofijoje (veikale „Religija vien tik proto ribose“). Skiriamas absoliutaus dieviškojo teisingumo ir žmogiškojo teisingumo pasaulis. Kalbėdamas apie dieviškojo teisingumo apraiškas, kurias galima rasti žmoguje, I. Kantas kaip aiškiausią jo požymį nurodo kentėjimą, kuris yra žmogiško malonumo išgyvenimo priešybė ir dažniausiai suprantamas kaip bausmė. Dieviškąjį teisingumą I. Kantas supranta kaip baudžiamąjį. Jis aptinkamas žmogaus moralinės istorijos vyksme. Iš žmogaus istoriškumo perspektyvos dieviškasis teisingumas pasirodo kaip universalus žmogaus veiksmus vertinantis matas, kaip žmogiškąjį tobulėjimą moralumo link kreipiantis matas. Tik Dievo malone žmogus gali būti išteisintas prieš dieviškąjį teisingumą. Vienintelė išteisinimo sąlyga yra moralės nuostatos įgijimas, širdies nuostatos pasikeitimas. Pasaulis, įsigalėjus aukščiausiajam teisingumui, nesikeičia, pakinta tik nuostata kentėjimo atžvilgiu – jis nebetraktuojamas kaip bausmė. Pats išteisinimo faktas yra paslaptis žmogui, kaip ir jo išraiška – žmogaus moralumas, kyląs iš malonės. Keliamas klausimas, ar gali būti išteisintas politinis darinys.
PDF
Kūrybinių bendrijų licencija

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.

Susipažinkite su autorių teisėmis žurnalo politikoje skiltyje Autorių teisės.