Grožio sampratos raida lietuvių idealistinėje estetikoje (1918–1940 m.)

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama grožio samprata XX a. pirmosios pusės Lietuvos estetikoje. Teigiama, kad šiuo laikotarpiu nuodugniausiai į grožio problematiką gilinosi A. Jakštas, S. Šalkauskis, A. Viskantas ir J. Grinius. Visų keturių autorių grožio sampratų šaknys siekia Platono ir Aristotelio filosofijas, tačiau tiesioginės įtakos jiems daugiausia turėjo Tomo Akviniečio ir V. Solovjovo koncepcijos. Lietuvių idealistinės estetikos atstovai grožio klausimą nagrinėjo iš objektyvistinių pozicijų, tikrąjį grožį laikė nepriklausomai nuo subjekto egzistuojančiu fenomenu. Aiškindami grožio kilmę jį siejo su idealaus prado įsigalėjimu materialiame objekte, grožis laikytas neistorišku fenomenu. S. Šalkauskiui idealusis pradas, lemiąs objekto grožį, yra susijęs su daikto esme, pirmavaizdžiu. Jis akcentavo gamtos grožį. Teigė, kad grožis gali būti suvoktas tik subjekto sąmonei nusistačius atitinkamu būdu. A. Viskantas labiau domėjosi meno grožiu, siekė subjektyvinti grožio sampratą. Grožio charakteristikomis laikė tobulumą, išbaigtumą, harmoniją, proporcijas, ryškumą. J. Grinius grožį laikė subjekto išgyvenimu, estetiniu gėrėjimusi.