Kūrybiškumo ir kūrybingumo sąvokų Lietuvos autorių mokslinėse publikacijose vartosena bei prasmių analizė
Lietuvos mokslinėje literatūroje vis dar vyksta diskusija, kuri lietuvių kalbos sąvoka – kūrybiškumas ar kūrybingumas – yra tinkamesnė vartoti kūrybos psichologijoje, edukologijoje ir kitose srityse. Šiame darbe kūrybiškumas ir kūrybingumas apibrėžiami kaip kuriančio subjekto išsiugdomas gebėjimas kurti naujus materialius ar idealius objektus. Taip pat tai yra proceso, veiklos produkto ir aplinkos savybė, ypatumas ar charakteristika.
Straipsnyje aptariama kūrybiškumo ir kūrybingumo sąvokų vartosena Lietuvos autorių mokslinėse publikacijose, analizuojami šių sąvokų prasminiai skirtumai. Atliktame kiekybiniame tyrime apžvelgtos visos lietuvių kalba parašytos mokslinės publikacijos, kurių pavadinimuose yra minėtos sąvokos, paskelbtos nuo 1979 iki 2019 m. pabaigos. Per šį laikotarpį 400 mokslininkų pateikė 426 publikacijas, kurios atitinka pavadinimo ir kitus atrankos kriterijus.
Nustatyta, kad sąvoka kūrybiškumas yra priimtinesnė daugumai (80,75 %) Lietuvos tyrėjų. Šią sąvoką randame 76,76 % publikacijų pavadinimuose ir 68,08 % darbų tekstuose.
Kaip parodė publikacijų analizė, mokslininkų išsakyti kūrybiškumo ir kūrybingumo atskirties argumentai yra gana abejotini, tad sąvokų prasmės yra tapačios. Abi (kūrybiškumo ir kūrybingumo) sąvokos yra tinkamos vartoti apibūdinant kūrėją, kūrimą, kūrinį ir aplinką. Kūrybiškumo sąvokos vartosena yra platesnė ir prasminis laukas didesnis už kūrybingumo.
Siekiant išvengti sąvokų vartojimo painiavos, siūloma mokslinėje literatūroje vartoti vien tik kūrybiškumo sąvoką arba žodžius kūrybiškumas ir kūrybingumas laikyti sinonimais.