Organizacijoms, siekiančioms išlikti konkurencingoms ir patirti sėkmę verslo aplinkoje, vienas esminių lūkesčių, susijusių su darbuotojais, yra inovatyvus jų elgesys. Todėl aktualūs tyrimai, analizuojantys šio elgesio organizacinius ir asmeninius veiksnius, iš kurių vis daugiau dėmesio skiriama darbuotojų vikrumui. Apibendrintai vikrumas gali būti apibūdintas kaip asmens gebėjimas greitai ir efektyviai prisitaikyti įprastose ar naujose darbo situacijose, priimti pokyčius ir tinkamai į juos reaguoti. Tyrimo tikslas – nustatyti darbuotojų vikrumo, saviveiksmingumo ir inovatyvaus elgesio organizacijoje sąsajas ir įvertinti saviveiksmingumo kaip mediatoriaus reikšmę vikrumo ir inovatyvaus elgesio ryšiui. Skerspjūvio tyrime taikytas anketinės apklausos metodas, dalyvavo 172 įvairių organizacijų darbuotojai, 78 % jų sudarė moterys, dalyvių amžiaus vidurkis – 33,8 metų. Naudotos inovatyvaus elgesio ir darbuotojų saviveiksmingumo vertinimo priemonės ir šiam tyrimui parengta lietuviška darbuotojų vikrumo vertinimo skalė. Tyrimo duomenys analizuoti, taikant koreliacinę, regresinę ir mediacinių ryšių analizę. Svarbiausieji rezultatai: pirma, labiau išreikšti darbuotojų vikrumas ir saviveiksmingumas prognozuoja didesnį jų įsitraukimą į inovatyvų elgesį; antra, saviveiksmingumas veikia kaip tarpinis kintamasis (mediatorius) tarp vikrumo ir inovatyvaus elgesio. Patvirtinta asmeninių darbuotojo charakteristikų – vikrumo ir saviveiksmingumo – reikšmė inovatyviam elgesiui ir saviveiksmingumo kaip mediatoriaus reikšmė vikrumui prognozuojant inovatyvų elgesį. Tyrimas atveria tolesnių tyrimų ir rezultatų praktinio pritaikymo galimybes.