Straipsnyje bandoma iš naujo kelti klausimą „kas yra nuobodulys?“ Pasitelkiant skirtingas teorines ir kasdienio gyvenimo nuostatas, atskleidžiama, kad nuobodulio ir melancholijos santykis išlieka problemiškas. Parodoma, jog kaip tik nuobodulio santykis su melancholija, tam tikra nuobodulio „metamorfozė“ – jo „virtimas“ melancholija – išreiškia tai, kas esminga nuobodulio „ontologijos“ požiūriu. Interpretuojant ne tik teorines nuostatas, bet ir meno kūrinius, parodoma, kad toje „metamorfozėje“ aktualizuojasi ir nuobodulio santykis su tikėjimu arba plačiau – su religija.